Jau ne pirmą dešimtį metų Norvegijoje kuriasi Lietuvos išeiviai. Iš pradžių čia kraustėsi pavienės šeimos, atvykdavo jauni žmonės studijuoti ir galiausiai pasilikdavo, po kelis metus užtrukdavo komandiruotėse, kol galų gale įsikurdavo visam laikui. Tik prieš kokius septynis metus, prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei, lietuvių, gyvenančių Norvegijoje, skaičius ėmė didėti didžiuliais tempais. Dar ir dabar ši šalis – viena populiariausių tarp emigracijos krypčių. Tiesa, vieni išvyksta trumpam, vos sezonui, kiti kuriasi visam laikui ar bent keliems metams.

Įvairių vėjų į Norvegiją atnešti lietuviai šioje šalyje telkiasi į bendruomenes. Savo lietuvių bendruomenes turi didieji Norvegijos miestai – Oslas, Bergenas, Vestfolde, Alesunde ir kituose. Yra ir įvairių Norvegijos vietų lietuvius bandančių sutelkti organizacijų. Taip pat natūralu, jog vieno miesto bendruomenė į įvairius renginius kviečiasi ir kitų miestų tautiečius.

Statistikos departamento duomenimis, 2014 metų pabaigoje Norvegijoje gyveno beveik 4 procentų visų lietuvių išeivių (na taip, iki Didžiosios Britanijos su beveik 20 procentų dar toloka). Tai yra apie 24 000 žmonių. Įdomu tai, kad Norvegija tarp emigracijai pasirenkamų šalių pirmauja pagal tai, jog čia didžiausias santykis lietuvių vyrų. Iš to galima spręsti, kad čia keliaujama trumpam – užsidirbti pinigų ir padėti Lietuvoje likusiai šeimai trumpuoju laikotarpiu. Beveik trečdalis Norvegijos lietuvių turi aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą, didžioji dalis – darbingo amžiaus žmonės (išties labai mažas procentas pensinio amžiaus žmonių). Norvegija pirmauja ir pagal kvalifikuotų specialistų dalį tarp lietuvių. Galima daryti išvadą, jog šioje šalyje, nemokant kalbos, reikia savo vertę įrodyti tikrais įgūdžiais. Tuo tarpu pavyzdžiui Anglijoje, kurios kalba daugeliui gerokai artimesnė, lengviau rasti darbą ir neturint kvalifikacijos.

Žinoma, tai tik statistika – visi žinome, kokia ji galinga, bet kokia kartu gali būti ir apgaulinga. Juk dauguma, išvykdami padirbėti į užsienį trumpesniam laikui (ar bent taip galvodami), to nedeklaruoja. Nebūtų nieko keisto, jei paaiškėtų, kad vasaros metu, per įkarštį statybose bei ūkiuose, Norvegijoje būna ir tris kart daugiau tautiečių. Tuo tarpu žiemai nemaža dalis grįžta į Lietuvą.

Emigruojant į Norvegiją, vis labiau pabrėžiamas kalbos poreikis šioje šalyje. Konkurencija darbo rinkoje išties didelė, ypač – tarp nekvalifikuotų darbininkų. Bet ir rimti bei patyrę statybininkai, santechnikai ar elektrikai žymiai lengviau gali tikėtis susirasti darbo, jei moka bent Norvegų kalbos pradmenis. Ieškant darbo Norvegijoje dažniausiai stengiamasi rasti pažįstamų ar giminių, kurie galėtų pasiūlyti ką nors konkretaus. Nemaža dalis keliauja į šią šalį dirbti per agentūras. Tai tuo pačiu metu ir saugus, ir pavojingas būdas. Jei agentūra ir neapgaus, ras jums darbą į įdarbins, daugeliui atveju nemažai už tai sumokėsite. Atsiranda ir tokių, kurie į šią šalį važiuoja nieko nepažinodami ir nežinodami, tik turėdami pinigų gyvenimo pradžiai. Tuomet aktyviai patys ieško darbo ir kasdien ne tik potencialius darbdavius, bet ir vietines darbo agentūras.

Norvegija išeiviams patogi tuo, jog yra visai arti Lietuvos – su mašina savo čia pasilikusius giminaičius galima pasiekti per gerą parą, lėktuvu – vos pusantros valandos trukmės skrydžių. Skrydžiai į didžiuosius Norvegijos miestus – Oslą, Bergeną, Stavangerį iš Lietuvos dažniausiai yra tikrai pigūs. Taigi tautiečiai turi galimybe gana dažnai judėti tarp Norvegijos ir Lietuvos, žinoma, jei leidžia darbo grafikas.

Natūralu, kad Norvegijos lietuvių daugiausiai galima rasti didžiuose miestuose ar arti jų – visgi darbo rinkai populiacijos dydis turi tiesioginę įtaką. Osle ar Bergene, ypač mokant norvegų kalbą, galima gana greitai susirasti kokį nekvalifikuotą darbą, tad didieji miestai ir traukia. Tačiau traukos centrai šioje šalyje yra ir pramone užsiimantys mažesni miestai bei miesteliai. Žuvų apdirbimo pramonė sutelkia nemažus kiekius imigrantų iš įvairių šalių, ne tik Lietuvos, ir visai nedideliuose Norvegijos miestuose.

Nieko keisto, kad emigruojant į Norvegiją ne visada galima laisvai rinktis miestą – kraustaisi ten, kur yra darbo, ir laimingai ramiai gyveni.